Brūkšnys pažintys piktnaudžiavimo sustoja čia,

Tačiau vaikinai, kurie nerūpi, kaip nustebinti merginą su kokiais būdais, atrodo kaip pakilo tarp piktžolių. Grįžome vakare, subraižyti laukinės rožės, pavargę, sudeginti saulės, su ryšuliais sidabrinių žuvų, ir kiekvieną kartą mus pasitiko pasakojimai apie naujas imbierinės katės išdaigas. Jis paliko ir paėmė su juo praeitį, kurioje mentorius liko, meno chet grotelės ir net Nicholas. Greičiau klausimu jis pavertė pasaulį, kaip tai rodo senovės ir viduramžių filosofija. Ir savo patarimais, garbanos pritvirtintos magija, kad jūros vėjas nesmulkina jų ant atviro denio.

Paskaita dvidešimtajai lietuviškųjų studijų savaitei Pratartis Dabartinė mūsų padėtis yra panaši į Nietzsche's pamišėlio padėtį: šisai, su žiburiu rankoje, ieškojo rinkoje Dievo; mes šiandien toje pačioje rinkoje ieškome žmogaus. Anasai pamišėlis buvo minios išjuoktas klausimu, kurgi Dievas dingęs: pasiklydęs? Mes esame tos pačios minios išjuokiami klausimu, kur dingęs žmogus: argi nesitriname kasdien su juo alkūnėmis? Aš jums pasakysiu, kur Jis yra: mes Jį nužudėme!

Jūs ir aš.

brūkšnys pažintys piktnaudžiavimo sustoja čia

Mes visi esame jo žudikai". Ne kitaip tenka ir mums atsakyti į dabartinę pajuoką, kur dingęs žmogus. Ar nenužudėme jo savomis teorijomis, sistemomis, idėjomis ir technikomis. Ar jo paveikslas nėra šiandien sudužęs į tūkstančius skeveldrų, kaip ir anas Nietzsche's pamišėlio žibintas, kurį jis tėškė į grindinį, pamatęs, kad minia nesuvokia Dievo dingimo reikšmės? Tačiau minia nesuvokia nė žmogaus dingimo reikšmės. Jai atrodo, kad ieškoti žmogaus esą taip lygiai juokinga, kaip ir ieškoti Dievo.

Juk Dievo bažnyčios tebekyšančios pro pažintys profilio informacinės idėjos stogus - net ir Sovietų Sąjungoje.

Juk žmogaus buveinės tebesistiebiančios net aukščiau už šventyklų bokštus. Kam tad čia to žiburio rankoje? Kam ieškoti to, kas prie pat šalies? Minia neregi, kad bažnyčios virtusios jau Dievo antkapiais, ką regėjo Nietzsche's pamišėlis beveik prieš šimtą metų. Minia neregi, kad dangoraižiai jau virtę žmogaus karstais.

Žmogus miršta ne tik biologiškai; jis miršta ir dvasiškai, vadinasi, kaip vertės, garbės, didybės ir net kalbos subjektas.

Dievui mirus, žmogus išblėsta tarsi žarija, kadangi jis, Adomo Jakšto žodžiais tariant, ir žėravo ne savo paties šviesa.

Geffré teisingai įžvelgė, kad L. Šiandien betgi žmogus yra jau išvelkamas iš visų Feuerbacho dar jam paliktų dieviškųjų savybių: kaip subjektas jis yra gujamas vadinamųjų humaninių mokslų Humanwissenschaften ; kaip subjektas jis yra palenkiamas bevardėms struktūroms struktūralizme; kaip subjektas jis yra sąmoningai naikinamas naujausios filosofijos įvairių atšakų. Feuerbacho, Marxo, Bakunino, Nicolai Hartmanno ateizmas tarėsi išlaisvinęs žmogų paneigdamas Dievą: žmogus be Dievo galįs, kaip svajojo Nietzsche, visais laivais išplaukti į atvirą jūrą, nes jam akiračio niekas nebeužstojąs.

Todėl ankstesnis ateizmas ir skelbėsi esąs tikrasis humanizmas. Tuo tarpu naujausiasis Vakarų ateizmas, ypač prancūziškojo pobūdžio plg. Šį tad rūpestį čia ir mėginsime kiek pasklaidyti. Visų pirma atkreipsime dėmesio į rūpesčio žmogumi dialektiką, apsireiškiančią šio rūpesčio dviveidiškumu ir net demoniškumu.

Reiškia raganos. Raganos medžioklė Europoje ir Rusijoje

Toliau pasvarstysime, kas sudaro šio rūpesčio objektą, vadinasi, ko mes iš tikro ieškome ir ką giname būdami žmonių apsupti ir jų net spaudžiami. Galop mėginsime apibūdinti žmogaus nužmoginimo pavojus, kurie kaip tik ir pažadina minėtą agoniją, padarydami rūpestį žmogumi skaudžiausia mūsų meto problema. Pirmą sykį istorijoje čia viešai sutariama bei pareiškiama, kad žmogaus asmuo yra nenusavinama kilnybė bei vertybė.

VDA archyvo nuotrauka Vasario ąją iškilmingo Vilniaus dailės akademijos Senato posėdžio metu VDA atidavė pagarbą menui ir mokslui, suteikdama Garbės daktarės vardą rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei už menotyros žinių sklaidą ir naujų spalvų suteikimą lietuvių istoriniam romanui. Garbės profesorės vardas buvo suteiktas dailininkei Birutei Žilytei-Steponavičienei už nuopelnus vizualinei kultūrai. VDA absolventė, dailės istorikė dr. Sabaliauskaitė — vienas stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje. Sabaliauskaitė yra apdovanota Šv.

Pirmą sykį čia pateikiamas mastas apspręsti bet kuriam elgesiui su žmogumi, vis tiek ar šis elgesys būtų individualus ar kolektyvus. Pirmą sykį čia stoja prieš žmonijos sąžinės teismą politinės, teisinės, socialinės, ūkinės sistemos bei jų vykdytojai.

Skaitykite internete, atsisiųskite.

Be abejo, tai nereiškia, kad ši deklaracija būtų panaikinusi žmogaus ujimą bei gniaužimą pasaulyje. Net ir ją pasirašiusios valstybės tebetrypia žmogaus teises be atodairos. Nepaisant betgi šio vis dar tebetvylančio plyšio tarp sąmonės ir kasdienos, žmogaus teisių deklaracija yra pati žymiausia rūpesčio žmogumi išraiška mūsų laikais. Nors kasdienoje žmogus tebėra slegiamas ir toliau, bet tai jau nebevyksta be kaltės ir gėdos.

Joks žmogaus teisių laužytojas šiandien nedrįsta neigti pačių šių brūkšnys pažintys piktnaudžiavimo sustoja čia. Jis šaukiasi jų net ir tada, kai pats mėgina jas pažeisti, tuo pripažindamas jų buvimą ir pasmerkdamas pats save. Žmogaus asmens kilnybė bei vertė dar nedaug laimėjo kasdienoje, bet ji labai daug laimėjo žmonijos sąmonėje, kuri dabar kasdienai bado akis ir verčia ją rausti kiekvieno nusikaltimo atveju.

Čia vyksta maždaug tas pat, kas vyko su vergija, pasirodžius istorijoje krikščionybei. Ligi Evangelijos žmonės gimė vieni laisvi, kiti - vergai: tai buvęs, pasak Brūkšnys pažintys piktnaudžiavimo sustoja čia, pačios žmogiškosios prigimties apsprendimas. Bet štai krikščionybė paskelbė, kad nėra nei vergo, nei laisvojo, o visa yra viena Kristuje.

brūkšnys pažintys piktnaudžiavimo sustoja čia

Kaip tad vergija galėjo išsilaikyti šio principo akivaizdoje nesijausdama esanti pasmerkta iš esmės? Tiesa, kasdienoje ji gyveno dar gana ilgai. Dar ir šeštame šimtmetyje po Kristaus randame vergų net vyskupų dvaruose. Tačiau kas gi nejautė, kad tai nusikaltimas Evangelijai?

Tai, ką N. Berdiajevas yra pasakęs apie krikščionybės vaidmenį istorijoje, tinka ir mūsų laikams. Žmogaus siela stovi aukščiau negu visos pasaulio karalystės"7. Štai kas šiandien neišraunamai yra įsitvirtinę mūsų sąmonėje, ir štai ką yra paskelbusios Jungtinės Tautos Žmogaus teisių deklaracijoje.

Trumpai tariant, žmogus kaip tikslas savyje, kuris niekam ir niekad negali virsti priemone, šiandien yra pasidaręs savaime suprantamu ir viešai pripažintu principu nepaisant daugybės nusikaltimų šiam principui kasdienoje.

Augantis jūros kruizų skaitymas. Sea Cruises.

Bet kaip tik su šio principo pripažinimu vis labiau pradeda ryškėti ir antroji jo dialektikos pusė, būtent žmogiškosios vertės prievartavimas.

Norėdami gelbėti savo pažiūras į žmogų kaip tikslą, esame verčiami nusilenkti kitai pažiūrai, kuri naudoja žmogų kaip priemonę, tuo prievartaudama mus mūsų pačių įsitikinimais. Kaip tai įvyksta, vaizdžiai parodo atsitikimas su Izraelio sportininkais Miuncheno olimpiados metu Šie sportininkai buvo užpulti palestiniečių, paimti įkaitais, o paskui, vokiečių policijai mėginant juos išvaduoti, nužudyti. Mūšyje su policija žuvo ir dalis palestiniečių; kiti buvo suimti ir uždaryti kalėjiman.

Ieskau Paneles

Seniau tuo viskas būtų ir baigęsi. Užpuolikai, kurie liko gyvi, būtų buvę nuteisti. Tačiau šiandien, asmens vertės bei kilnybės metu, pasisiūlė visai nauja taktika. Vokiečių vyriausybė, nors ir protestuojant Izraeliui, žudikus paleido ir išlėkdino į Libiją.

Kas čia įvyko? Ne kas kita, kaip žmogaus vertės išprievartavimas. Kultūrinė žmogaus kaip tikslo sąmonė čia buvo pastatyta prieš dilemą: arba leisti žūti nekaltiems keleiviams, arba paleisti nenubaustus nusikaltėlius. Barbariškoji sąmonė išprievartavo kultūrinę sąmonę josios pačios antropologija. Abi sąmonės laimėjo. Kultūrinė sąmonė laimėjo, nes ji neatsisakė net ir konkrečiu atveju laikyti žmogų nelygstama vertybe ir nepaaukojo jo jokiai lygstamai vertybei, Miuncheno įvykyje - baudžiamajai teisei.

Barbariškoji sąmonė laimėjo tuo, kad privertė kultūrinę sąmonę, norinčią pasilikti savo principo aukštumoje, patenkinti anosios reikalavimus. Tačiau čia pralaimėjo rūpestis žmogumi.

brūkšnys pažintys piktnaudžiavimo sustoja čia

Mat iškėlę sąmonės švieson nelygstamą žmogaus vertę, mes nė nenujautėme, kad barbariškoji sąmonė pasinaudos kaip tik šiuo mūsų aukščiu ir pradės mus juo prievartauti. Čia tad ir slypi rūpesčio žmogumi dialektika: žmogus, suvoktas kaip nelygstama vertybė, virsta priemone lygstamoms vertybėms. Reikia tik konkrečiai pagrasinti šią nelygstamą vertybę sunaikinti, ir lygstamos vertybės esti teikiamos savaime.

Barbariškoji žmogaus kaip priemonės antropologija surado savo galią mūsų principų nuoseklume ir dabar ji naudoja šią galią vis plačiau ir sėkmingiau. Žmogus kaip tikslas esti paverčiamas priemone kovai už tautos ar jos dalies laisvę, už socialines pakaitas, už individualinį išsilaisvinimą, už pinigo įsigijimą ir t.

brūkšnys pažintys piktnaudžiavimo sustoja čia

Štai dilema, į kurią dabar yra patekęs rūpestis žmogumi. Barbariškosios sąmonės kova už lygstamas, nors dažnai teisėtas bei teisingas, vertybes vyksta šiandien ne tiek didvyrių žuvimu, kiek nekaltųjų žudymu arba kankinimu.

Reiškia raganos. Raganos medžioklė Europoje ir Rusijoje

Didvyris čia yra slapukas; viešojon kovon yra išstumiama nekalta auka. Tai posūkis, kurio iš tikro niekas nesitikėjo suvokdamas bei skelbdamas žmogų kaip nelygstamą vertybę.

Tokiai padėčiai susidarius, kinta ir pats rūpestis žmogumi. Mes šiandien rūpinamės ne tik brūkšnys pažintys piktnaudžiavimo sustoja čia, kad žmogaus kilnybė būtų pripažinta bei saugoma, bet ir tuo, kad ji nebūtų piktnaudžiaujama, prievartaujama ir išjuokiama.

Nes siūlyti mainais pagrobtą nekaltą žmogų už žudiką, žinant, kad nekaltasis yra siūlomajam nelygstama vertybė, reiškia išjuokti šią vertybę pačioje jos esmėje. Tai savotiškas demonizmas, kuris šventą principą padaro bejėgį kaip tik dėl jo šventumo.

Juk jeigu leistume žudyti nekaltus žmones, numodami ranka, esą ne mes tai darome, tai anas prievartavimas savaime išnyktų, išnyktų ir mūsų pasiektas antropologinis aukštis: antropologinė mūsų sąmonė prilygtų barbariškajai antropologijai, nes žudyti ir leisti žudyti galint išgelbėti moraliai kaip paprašyti brūkšnys pažintys piktnaudžiavimo sustoja čia ištrinti savo online dating profilį tas pat.

Štai kodėl rūpestis žmogumi yra pasidaręs dabar tragiškas. Iškilęs į nelygstamų vertybių rangą, žmogus patenka į demoniškus spąstus: jis virsta auka stabams, vis tiek kokiu vardu šie stabai būtų vadinami. Sutikti betgi, kad žmogus būtų stabams aukojamas, reiškia atkristi į tolimus barbarybės laikus.

O pagunda atkristi yra labai stipri, nes mes visi turime vienokių ar kitokių teisėtų siekių, kuriems vykdyti dabar kaip tik ir pasisiūlo nekaltas žmogus kaip sėkmingiausia priemonė. Nuosekliai tad ir rūpestis žmogumi dabar reikalauja didžiulės atodairos, skaidros ir švaros, kad tai, ką smerkiame kituose, nepradėtume teisinti savyje.

Norint gelbėti žmogų kaip auką stabams, tenka ne sykį teikti savų aukų. Mūsų amžiuje Kajafo antropologija pradeda reikštis vis garsiau, grėsdama sužlugdyti mūsų pačių pasiektą ir viešai paskelbtą žmogiškosios vertės bei teisės sampratą. Rūpestis žmogumi dabar tampa kova su Kajafu, besiskardenančiu visuose sinedrionuose. Rūpesčio žmogumi objektas Kuo mes šiandien iš tikro rūpinamės rūpindamiesi žmogumi?

Juk žmogus kaip pažinimo objektas anaiptol nėra tik dabarties atradimas. Jis dažnai stebėdavosi, bet neklausė. Jis nusikalsdavo ir atgailodavo, bet neklausė.

Iš sūnaus seksualinio susijungimo su motina kilo tragedija, bet iš jo nekilo jokia Edipo komplekso teorija"8. Kitaip tariant, žmogaus buvimas pasaulyje neatsidaužė į šį tiek, jog patį žmogų paverstų klausimu. Greičiau klausimu jis pavertė pasaulį, kaip tai rodo senovės ir viduramžių filosofija. Net ir Descartes'o posūkis nebuvo tikra prasme antropologinis, vadinasi, posūkis į žmogų, nes čia žmogus buvo visų pirma suvoktas kaip pažįstąs subjektas, o ne kaip sava egzistencija susirūpinusi būtybė.

Abejonėje Descartes'as ieškojo atramos pažinimui, ne buvimui. Jis buvo gnoseologas, bet dar ne antropologas.